Sunkvežimiai nėra užvaldę visų gatvių, jie važinėja ten, kur jiems leidžia kelio ženklai. Tai žino kiekvienas vairuotojas, ne tik tas, kuris vairuoja sunkvežimį. Negabaritinių krovinių gabenimas yra vykdomas transporto priemonėmis, kurios kelio ženklų turi paisyti ir niekur nuo to nepabėgsi. Be to, patirtis parodė jau seniai, kad negabaritinių krovinių gabenimas nepritaikytas važinėti siauromis gatvėmis. Dėl tos priežasties lieka sveiki siaurų senamiesčio gatvelių pastatų balkonai. Jei tomis gatvėmis važiuotų didelės transporto priemonės, tai seni pastatai nukentėtų, o tai negerai, nes juk didelė dalis senamiesčio yra laikoma paveldu ir tokių pastatų remontas nėra paprastas, kadangi reikia atstatyti autentiškai. Negabaritinių krovinių gabenimas juk rodo, kad krovinys greičiausiai yra didelių gabaritų ir ne ką mažesnio svorio. Vadinasi, reikia tam pritaikytos kelio dangos, kuri gali atlaikyti didelį svorį bei plačių gatvių, kuriose nebūtų galimybės ką nors užkliudyti ar sužeisti. Negabaritinių krovinių gabenimas sunkvežimiais turi užtikrinti, kad sunkvežimis turėtų pakankamai vietos pravažiusunkvežimiaioti. Dėl to logistikos specialistai ir užsiima darbu, kurio esmė rasti tinkamą sunkvežimiams maršrutą. Gps navigacijos sistemos, patikėkite, ne visada yra gera išeitis, nes ši technologija neparodo to, ar gatvės plačios ar siauros. Laimei kelio ženklai yra visur vienodi, universalūs, todėl eismo sistemą vairuotojai sugeba suprasti ir užsienyje. Negabaritinių krovinių gabenimas tikrai yra planuojamas po Europos šalis, tad su užsienio keliais vairuotojai gerai susipažįsta. Deja, realybė tokia, kad vadinamieji furistai važinėdami po užsienį to užsienio mažai mato. Kaip jau supratote, jiems neprieinami senamiesčių takai, o ekskursijoms gaišti laiką darbo metu jie negali sau leisti. Norint užsienį pamatyti reikia ir vykti ne darbo reikalais, o atostogų metu ir nieko kito čia nepakeisi. Furistai, kurių užduotis negabaritinių krovinių gabenimas, turi ne tik laiku krovinį nuvežti į užsienio šalį, bet ir laiku grįžti į Lietuvą. Terminai yra skirti ne tik nuvykimui pas gavėją, bet visai kelionei apskritai. Tad galite nepavydėti furistams, kurie daug važinėja. Gyvendami „ant ratų“ jie nemato viso grožio, istorijos, kultūros, kurią gali pasiūlyti užsienio šalys. Tada nors ir tikrai gerai apmokomas, furisto darbas nėra tas darbas, kuris praplėstų akiratį. Jie iš tiesų lieka tokie patys lietuviai kaip ir mes, kurie pažįsta tik Lietuvą.

Negabaritinių krovinių gabenimas suryja tiek laiko, kad net savo šeimos furistas negali matyti dažnai. Tai reiškia, kad jis praleis didžiąją dalį savo vaikų augimo, negalės džiaugtis kartu su jais, stebėti vaikų spektaklius mokykloje ir t. t. Taip yra todėl, kad tokie vyrai yra pasiryžę verčiau suteikti savo vaikams tvirtą materialinį pagrindą po kojomis nei būti šalia ir suteikti tėvišką meilę, laiku duoti patarimus, išmokyti važiuoti dviračiu, vėliau vairuoti automobilį ir t. t. Tik nuo motinos ir tėvo pastangų priklauso ar jie sugebės vaikams suformuoti tokį požiūrį į tėvo darbą, kad vaikai nepyktų, jog tėvo nuolatos nėra namuose. Šeimos santarvė labai priklauso nuo to, kiek laiko tėvai skiria vaikams. Kai tėvai darboholikai arba daug keliaujantys, vaikams tikrai morališkai sunku. Todėl psichologai pataria savęs paklausti, ar materialinė gerovė turėtų būti prioritetas… Gal pinigai to neverti? Vaikui svarbiau, kad gali tėvus apsikabinti, o ne tai, kad atsiunčia pinigų naujai lėlei ar krepšinio kamuoliui. O ir šiaip, visų pasaulio pinigų uždirbti neįmanoma. Ypač, kai didžiausias turtas yra šeima, o ne darbas ir uždirbti pinigai. Nepamirškite to!