„Kai buvau vaikas, man neleido turėti šuns, todėl aš pavydėjau tiems vaikams, kurie juos augino. Kadangi buvau alergiškas šuns kailiui, tai kiekvieną kartą, kai susidurdavau su šunimi, tekdavo atigulti į ligoninę.

Vėliau mes įsigijome sodą, kuriame buvo šuo ir aš atsikračiau savo alergijos per pusmetį. Tuomet nusprendžiau turėti daugybę šunų“, – prisimena Rudolfas Jesenskis.

Čia apsižvalgius galima pamatyti įvairių veislių šunų, tarp jų ir mišrūnų. Daugelis jų yra dideli šunys, tokie, kuriuos mes, nelabai ką išmanantys, pavadintumėme agresyviais ir nekontroliuojamais.

Taip, dauguma šunų yra dideli, kaip jūs ir sakote. Bet, pavyzdžiui, vienas mano augintinių – Kaukazo aviganis – paduoda leteną. Aš dirbu ne tik su agresyviais šunimis, bet tiesa ta, kad žmonės labiausiai bijo didelių veislių šunų.

Tu gali smarkiai trenkti iš susukto laikraščio piktam taksui, bet jeigu tą patį padarysi Kaukazo aviganiui, gali tikrai liūdnai baigtis. Nors tai visai netinka mano augintinei Belishekei, kuri yra vaikų gyvūnėlis. Moksleiviai ateina čia aplankyti šunų, nes jie perauklėti ir išmokyti nieko nenuskriausti, ypač vaikų...

Ar tai reiškia, kad pas jus papuola tokie šunys, kurie nukąstų jums ranką, jeigu jam suduotumėte taip, kaip dabar šitam Kaukazo aviganiui?

Taip, yra keletas šunų, kurie mėgino mane išstumti iš savo aptvaro per grotas.

Ir jiems nepavyko?..

Aš niekuomet nepralaimiu kovos su šunimis.

Kai kurie įsakys šuniui tik kartą, o jeigu šis nepaklus, tuomet trenks jam per pasturgalį. Koks jūsų būdas auklėti šunis?

Aš nemušu šunų. Jie taip pat vienas kito nemuša. Jie kandžiojasi ir naudoja kitus įspėjančius ir tvarką įvedančius gestus, kuriuos atpažįstu iš vilkų elgesio. Prieš daug metų aš auginau vilkę ir tyrinėjau vilkus, sekiau jų takais po visą Europą. Savo darbe su šunimis taikau tai, ko išmokau iš vilkų elgesio.

Taigi užuot mušęs šunis, aš rodau jiems dantis ir įvairius įspėjančius gestus, kurių reikšmę jie puikiai žino. Jeigu šuo man įkanda, aš jam taip pat įkandu.

Ar dažnai tenka tokių priemonių griebtis?

Kai aš ko nors siekiu juos išmokyti. Jeigu agresyvus šuo mano, kad gali elgtis, kaip tik jis nori, ir man vadovauti, aš jam įkandu.

Jūs esate gaujos lyderis. Kiek narių joje yra ?

Šiuo metų yra devyniolika šunų.

Ar jie po jūsų auklėjimo grįš pas savo tikruosius šeimininkus?

Tik du iš jų sugrįš. Pavyzdžiui, šiuo metu čia yra auksaspalvė retriverė, kuri atvyko dėl visai kitos priežasties. Aš užsiimu ne tik agresyviais šunimis, bet ir bailiais, sutrikusiais gyvūnais. Ši kalė čia yra tam, kad įgytų pasitikėjimo savimi.

Štai kodėl aš leidžiu jai bendrauti su visa ruja, kurioje yra ir jai vadovaujantys šunys. Vieną iš lyderių galite pamatyti, tai ta vokiečių aviganė. Ji ir antras pagal hierarchiją šuo šioje rujoje rūpinosi retrivere ir sugebėjo jai suteikti pasitikėjimo per tris dienas.

Ar kada nors turėjote tokį šunį, kurio taip ir nesugebėjote pažaboti?

Per pastaruosius keletą metų buvo tokių atvejų. Iš viso man teko auklėti apie du tūkstančius šunų, tačiau pamenu tik septynis iš jų, kurių nepajėgiau perauklėti. Tai buvo pasmerkti gyvūnai, jiems buvo smegenų augliai, arba buvo sulaukę tokio amžiaus, kad pakeisti jų elgesio buvo neįmanoma.

Ar tai reiškia, kad negalite perauklėti šunų, perkopusių tam tikrą amžių, ar tiesiog tampa sunkiau juos perauklėti, nes jie jau perkopę į antrą savo gyvenimo pusę?

Taip, sunkiau, bet nėra neįmanoma. Dažnai pas mane patenka tokie šunys, kuriems jau daugiau nei dešimt metų, bet tokiais atvejais gana žiauru perauklėti gyvūną ir aš bevelyčiau juos palikti ramybėje.

Galiu pakeisti elgesį devynerių metų šunį be jokių problemų. Turėjau vieną tokią kalę, kuriai sugebėjau padėti. Tokias atvejais ne amžius yra svarbus, o kaip ilgai su gyvūnu buvo elgiamasi netinkamai. Tai visuomet šeimininko kaltė, bet ne šuns.

Mes stovime viduryje tarp jūsų rujos patelių. Tikrai nepasakyčiau, kad esu tarp agresyvių šunų, nes visą laiką, kol mes kalbamės, tai vienas, tai kitas prieina arčiau, pauosto mano džinsus ir pasitraukia. Visi jie smalsūs ir ramūs. Kas nutinka, kai atvyksta nauji šunys?

Pirmas dalykas, kurį padarau atvykus naujiems šunims, tai uždarau juos aptvaruose. Taip elgiuosi dėl vienos paprastos priežasties: jie nepažįsta mano šunų, o šie nepažįsta jų. Taigi jie susipažįsta per grotas. Tik aš galiu įeiti į aptvarą, o ruja tik stebi, bet į vidų neina.

Taip jie išmoksta, kad naujokai nėra blogi. Vėliau aš pradedu vedžioti naujus šunis ant ilgo pavadžio. Galiausiai aš jiems leidžiu vaikščioti laisvai su antsnukiu, kad pamatyčiau, kaip jie bendrauja su ruja. Kai jie pripranta, jie tampa naujais rujos nariais ir laukia šeimininkų. Aš juos mokau nekandžioti šunų, bet duoti leteną, palaižyti veidą, atnešti kamuoliuką ir daryti kitus malonius dalykus.

Niekas po to nepasakys, kuris šuo sugeba perkąsti sprandą ir kuris buvo užpuolęs savo šeimininką. Šunys išmoksta, kad tai netinkamas būdas bendrauti su žmonėmis ir kad geriausias gyvenimas yra tada, kai jie žaidžia su žmonėmis ir siekia, kad žmogaus ranka jį paglostytų.

Pasakojimas parengtas bendram Lietuvos radijo ir dar šešių Europos visuomeninių transliuotojų projektui „Mano Europa“.