Pirmiausia nuspręskime kur ir kaip šersime šunį. Bliūdelis turi būti tvirtas ir lengvai plautis, savaime suprantama. Bliūdelio dydis — štai klausimas! Tai kad geriausia didesnis bliūdelis, apsprendžia ne tai kad dogas ėda „kaip veršis" bet tai kad giliai įkišta galva apsaugo Jūsų interjerą nuo maisto išdrabstimo 2 m. spinduliu nuo lūpų! Man labiausiai patinka apie šešių litrų metaliniai bliūdeliai... Nors maisto juose būna tik ant dugno.

Visuose metodiniuose šaltiniuose apie dogų auginimą rekomenduojama pakelti maistą ant paaukštinimo. Iš principo teisingai. Reikia tik suprasti kodėl. Visiškai ne todėl , kad šitaip maitinimo metu užversdamas galvą dogas įgyja gulbės kaklą arba karališką laikyseną! O todėl, kad matematiškai galima suskaičiuoti : dogas sugaišta valgiui tik 10-20 minučių per dieną. Sutikite, rimtam fiziniam treniravimui mažoka... Padirbėti bet kuriuo treniruokliu ( tai jums bet kuris sportininkas pasakys), reikia daug daugiau. Trumpiau šnekant, „stalo" aukštis turėtų paprasčiausiai komfortiškas ( papratai keteros ar truputi aukščiau). Patogiausia mažą šuniuką šerti, laikant bliūdelį rankose, o 3-4 mėnesių amžiaus šuniukui nupirkti stovelį išaugimui ( *reguliuojamą)

Kur padėti stovelį su bliūdeliais? Veislyne viskas aišku: pačiame nuošaliausiame voljero kampe, kad šventas bet kuriam šuniui pašarų ėdimo procesas įgautu bent intymumo iliuziją. Namuose gi... Virtuvėje arba koridoriuje? Tai žinoma , logiškiau negu miegamajame ar kabinete arba vaikų kambariuose. Bet! Bet kuris šuo , o ypač dogas ( su jo polinkiu skrandžio apsivertimui) turi turėti galimybę ėsti ramiai , neskubant , susikaupęs... Kitais žodžiais, nesirūpindamas kad vaikas ne laiku timptelės už uodegos ar pusiau aklas senelis užmins ant kojos, bet svarbiausia nesirūpindamas kad kažkas gali atimti jo „gobį“.

Koridorius arba virtuvė jūsų neperdidžiausiuose butuose vargiai išspręs šią problemą.... Norite genialiai paprastą sprendimą standartiniam paneliniam penkiaaukščiui? Vonia ! Statote ten bliūdelį, kviečiate šuniuką ir po 15 min. neskubėdami skuduru nuvalote plyteles ant sienų ir šuns personaliniu rankšluosčiu patenkintą sotų snukį! Jeigu WC bendras su vonia, galima elementoriškai sutaupyti stovą : atspėkite patys, kur patogiausia padėti didelį bliūdelį... Kas neatspėjo – žiūrėkite autoriaus nuotrauką.

Nehigieniška? Nežinau, pas mane asmeniškai – higieniška! Ypatingiems higienos gerbėjams patarčiau atkreipti dėmesį į šuns snukio išraiška vaikštant šalia artimiausio šiukšlyno...

O dabar apie būtinybę turėti atskirą bliūdelį girdimui. Jeigu Jūs nepasitikite vandens iš krano kokybe ( apskritai teisingai, be chloro Jūsų dogas gali apsieiti!) , geriamą vandenį reikia pilti į atskirą ,.. Ne , ne bliūdelį! O į didelių gabaritų indą, nes net 6 litrų bliūdelyje po kelių minučių proceso ištisai plaukios veislinio moloso seilės. Todėl , praktiškai visų geriausia – kibiras. Kuo didesnis kuo stabilesnis. Ir, žinoma, nestovinčią pačioje judriausioje Jūsų būsto sankryžoje... Vandenį netingėkite kuo dažniau keisti, ypač kai maitinate pagrinde sausu pašaru. Patyrę dogistai Jums paaiškins, kad jeigu vandentiekio vanduo neblogas, tai dauguma dogų mielai geria tiesiai iš po krano šaltą , šviežią ,tekantį vandenį. Kaip sakoma : paėdei, pagėrei, nusivalei ir eik iš vonios. „Trys viename“ !

Dabar, žinoma, apie bliūdelio turinį.

Šėrimas aukštos kokybės sausu pašaru – tai pats paprasčiausias ir kokybiškiausias variantas. Ypač geras mažai patyrusiems arba „maža vaikiams“ savininkams. Pašarų kokybė istoriniu kapitalizmo išsivystymo laikotarpiu mūsų šalyje jau įgavo būtiną ryšį su kaina. Kitais žodžiais Čapi – tai truputi blogiau Purina Proplan ... bet pigiau! Prisimenate: „ maži vėžiai , bet po tris rublius , o dideli – po penkis... maži – nu labai maži bet po tris, dideli – nu labai dideli , bet – po penkis... „ Dilema!

Dabar paanalizuokime kuklų tekstą šalia skaniausiu mėsinių delikatesų ant ryškių maišų su pašarais. Gamintojai (ir eksportuotojai vienas ir tas pats) paklūsta tam tikriems tarptautinio standarto reikalavimams. Kitaip, jie privalo užrašyti pašarų sudėtį dviem nominacijomis: kiekybinė riebalų, angliavandenių, baltymų , vitaminų, mineralų, koncentratų sudėtis gramais ir procentais. O taip pat konkretus sąrašas produktų iš kurių visus tuos angliavandenius, baltymus ir vitaminus šuo turės įsisavinti. Tarp kitko, ypatingas požymis: gamintojas privalo vardinti mažėjančia tvarka nuo didžiausią dalį sudarančių pašare sudedamųjų dalių.

Dabar įsivaizduokime. Jeigu paėmus senų batų pusbačius, plunksnas iš senos pagalvės, truputi mašininės alyvos, bulvių lupenas. Visa tai gerai sumalti , užpilti vandeniu, pridėti chemikalų ir padaryti gražias granules, ką gausime? Teisingai, kažin kokią masę su tam tikru baltymų , riebalų ir angliavandeniu, bei vitaminų. Tinkamų santykiu , tarp kita ko. Pavyzdys hipotetinis, žinoma, bet... Todėl į skaičius ir anotacijas daug dėmesio nekreipti ir pereiti prie natūralios sudėties.

Ir taip, dėmesio, imsime pavyzdžiui Čiapi ( arba bet kurį kitą ekonomiškos klasės pašarą) ! „Mėsos gausybė“ rūšis , skamba puikiai. Bet , nekreipdami dėmesio į labai skanų paveikslėlį, apverskime maišą ant šono. Pirma eilutė – neaiškūs „ grūdinės kultūros“, kažkur šalia riebalai „augalinės kilmės“ ir jaukiame kamputyje - „mėsos subproduktai“ . Arba kitas pavyzdys konservai „ penkių rūšių mėsa“ Pedigree firmos. Skaitome : - „ mėsa ne mažiau 4%“ - ar tai nereiškia kad beveik 100% mėsos. Solidžios firmos savo anotacijose labiau atviros ir tikslesnės, tai ir natūralu : turi daugiau pagrindo didžiuotis. Pirmoje vietoje pvz. Eukanuba pašaru aprašyme gali būti „ balta paukštiena – daugiau 20%“ , riebalai jau „gyvulinės kilmės“ ( įsisavinami žymiai geriau negu sojos aliejus)... į tokių pašarų sudėtį įeina konkretūs ingredientai, kaip kukurūzai, kviečiai, soros, cukrinių runkelių išspaudos, kiaušiniai, mielės, fermentai, gliukozaminai, handrotin, platus spektras vitaminų, mineralų ir mikroelementų...

Trumpai šnekant, pašarus galima skirstyti į 3 klases: super-premium, premium(pats neaiškiausias) ir ekonom-kalsė. Su atitinkama kokybės ir kainų vaivorykšte. Nereikia įsivaizduoti kad rūpestingi gamintojai panaudojo „pačius šviežiausius, rinktinius ir kokybiškus“ produktus: visa tai jie suvalgė patys... Kur kitur rūpestingi šeiminkai turi padėti subproduktus ( tame tarpe mėsinių atliekas, riebalų kombinatų, gyvulių fermų ir t.t.) ? Ir dar tokiais kiekiais, kokius turi šiuolaikinė maisto pramonė? Kitas reikalas, kad pašarų pardavimo lyderiai vis dėl to „ laiko įvaizdį“ , ne veltui išleisdami milžiniškus pinigus ultra modernioms laboratorijoms, kurios ir užsiima ingredientu ir jų proporcijų subalansavimu bei kokybe. Bet čia kaip sakoma „galimi variantai“ : iš vieno maišiuko šuo ėda su pasigardžiavimu , nuo kito suka snukį, paėdęs iš trečio ( pagaminto dukterinėje įmonėje) pasidengia spuogais .

Žodžiu, šerti aukščiausios klasės ir tinkamai atitaikytu būtent Jūsų šuniui pašaru galima. Dar daugiau, šuo su stipriu imunitetu ir geru principe virškinimu neblogai dažniausiai atrodo šeriant ir visai prastoku pašaru. Šėrimas klasišku sausu – visai gyvenimiškas variantas, leidžiantis išvengti didelių klaidų sudarant šuns racioną ir labai taupantis laiką. Variantas ketvertui su pliusu. Kodėl ne penketui? Ogi dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes mieliau renkamės šviežią pieną o ne pagamintą iš pieno miltelių, šviežias daržoves o ne konservuotas, šviežiai kepą bifšteksą su krauju o ne tušonkę....

Dabar panagrinėsime taip vadinamą natūralaus maitinimo variantą. Apsistosime pradžiai ties dabartine vaisių, daržovių, mėsos, kruopų kokybe ( tai ką deda į sausą pašarą vis tiek gaminama ir tokių žaliavų). Kuo šis variantas geresnis? Tuo kad termoapdorojimas minimalus arba jo nėra, leidžia išsaugoti pašaruose žymiai daugiau naudingų elementų. Natūralūs vitaminai, makro ir mikroelementai geriau įsisavinami už dirbtinius. Apie skonį patylėsime: bet kuris normalus šuo mieliau ės gabalą mėsos, sūrio, grietinę ar žuvį negu sausą. Iš tikrųjų yra dvi problemos natūralaus maitinimo. Pirma, kad šalia gyvų vitaminų toje pačioje mėsoje ar žuvyje dažnai randasi kirmėlių kiaušiniai ar kenksmingų bakterijų... Antra problema – garsusis pašarų „subalansavimas“.

Pirma problema sprendžiama pakankamai paprastai: mėsa perkama pas patikimus sanitariniais klausimais prekeivius ir duodama žalia. Bet būtina virti ir teisingai paruošti kepenis, plaučius, inkstus, širdį ir kitus subproduktus. Šitaip maitinantis reiktu dažniau pasitikrinti išmatas ar nėra parazitų. Aplamai, jeigu paėmus konkrečią karvės skerdieną, tai vartotojišku požiūriu ji visa valgoma, išskyrus ragų, kanopų bei tulžies pūslės! Priešingai naujokų ir ypatingai besilyštinčių savininkų nuomonei, pati naudingiausi mėsa tai skrandis. Be to aukščiausia rūšis tai juodas, neplautas su pusiau suvirškintos žolės likučiais ir daugybe naudingų fermentų! Visa šita kvapnybė duodama žalia padeda puikiam virškinimui, o kaip rezultatas sveikata ir puiki fizinė forma.

Būtina pažymėti, kad sausgyslės, kremzlės, plėvės netik kad savo sudėtimi nenusileidžia išpjovai (sausgyslės nenudažytos hemoglobinu o skaidulos supresuotos daug smarkiau negu raumenų audiniuose), bet verčia visą virškinimo sistema (nuo dantų iki išeinamosios) dirbti normaliu , aktyviu rėžimu kaip gamtos duota. Šerti dogą vien mėsa dažnai būna finansiškai sudėtinga, bet jeigu pagrinde vien mėsa ( visų rūšių), teisingai paruoštą ir kokybiškais priedais kaip nedideliu kiekiu košės, vaisių ir pieno produktų, Jūsų šuo bus žymiai laimingesnis negu šeriant sausu. Jeigu, deja, taip šerti brangu, o racionas vietoje „mėsa su koše“ palaipsniui virsta racionu „košė su mėsa“- Tai blogiau negu šerti kokybišku sausu pašaru.
Dar viena problema šeriant natūraliu pašaru atsirado palyginus neseniai, bet vis daugiau ir skaudžiau paliečia dogininkystę, kaip ir visą šunininkyste apskritai. Tarp dogų atsirado daugybė šunų su virškinimo problemomis : alergikai pirmoje eilėje, o taip pat šunys sunkiai įsisavinantys tai kalci, tai riebalus, tai angliavandenius,... Tarp dogų atsirado šunų alergiškų mėsai!!! Ar galite įsivaizduoti vilką ar šakalą , alergišką mėsai?

Savaime suprantama, mūsų gigantams, užaugantiems tam tikru amžiaus tarpsniu po 10-15cm. per mėnesį visi virškinimo trakto sutrikimai pasireiškia pačiu blogiausiu būdu... Vienok kinologai susirūpinę ne juokais sąnarių, per dideliu antsvoriu, psichikos suprastėjimu ir gyvenimo trukmės sutrumpėjimu dar retai susirūpina kad bent nekergti vienodais virškinimo trakto surikimais negaluojančių šunų. O vertėtų susirūpinti: viskas susiję, ar galima laikyti puikiu veisliniu gyvuliu negalinti gyventi be specializuoto dietinio maisto šunį. Ar ne laikas pagalvoti apie tai , kad kuo veislė mažiau sutaurinta selekcija tuo jos šunys ilgiau gyvena ir mažiau problemų su skrandžiu. Sakysim tie patys Kaukazo ar Vidurio Azijos Aviganiai galingesnio kaulėtumo nei dogai , kur kas mažiau lepūs ir problematiški auginti. Kol kas…

Bandymas suderinti „ naudingą su maloniu“ - tai šėrimas kombinuotu būdu. Čia reikalingas sveikas požiūris, patirtis, intuicija ir šuns savijautos bei sveikatos stebėjimas. Vienok, būtent kombinuotas būdas dažniausiai taikomas dideliuose vakarų ir Rusijos veislynuose. Būtina atsiminti , kad vitaminų ir mineralų priedai duodami proporcingai duodamam natūraliam pašarui. Sausame viskas jau yra.

Atminkite tai, kad maistas vienas iš nedaugelio malonumų prieinamų šuniui. O taip pat , kad „mes atsakingi už tuos kuriuos prijaukinome“.

straipsnio ir foto autorė : veislyno KLASIK DOG savininkė, RKF-FCI cac kategorijos teiseja ir darbinių savybių ekspertė, atsakinga už Vokiečių Dogų veisimą prie IDOO " GOLS"
Ružič Liudmila Valerjevna
Šaltinis: http://www.klassikdog.ru