Keturkojis dainininkas iš Gutkaimio

Surado šunelį atsitiktinai
Į Gutkaimį, įsikūrusį atokiai nuo Kybartų, Teresė su mama atsikraustė maždaug prieš 33 metus, atsiveždamos kartu ir šunelį. "Tai buvo mamos šuo. Po jos laidotuvių gyvūnas tris paras nieko neėdė. Paskui apsiprato su netektimi ir tapo mano draugas. Kai jis nugaišo, kitą šunelį ilgai rinkausi. Suradau būsimąjį dainorėlį visai atsitiktinai", - pasakojo Teresė, akimis rodydama į nedidelio ūgio kiemsargiuką Pipirą.
Daugiau kaip prieš penkerius metus Teresė buvo užsukusi į kaimą, kuriame sovietmečiu dirbo veterinarijos punkto vedėja. Pažįstamų žmonių kieme atkreipė dėmesį į labai piktą mažą kalaitę ir pasakė jos šeimininkams, kad norėtų jos šuniuko. Pasirodo, kalaitė kaip tik buvo atsivedusi mažylių. Tad po mėnesio Teresės namuose jau krebždėjo mažas keturkojis naujakurys.
Keturkojis draugas
Nuo mažų dienų šunelis buvo labai sargus ir piktas - pas Teresę galėjo užeiti tik jam gerai pažįstami ar patinkantys žmonės. Kitus jis sutikdavo garsiai lodamas ir kibdamas dantimis į kojas. Tokiu būdu Pipiras atbaidė, pavyzdžiui, mėgėjus skolintis litą kitą burnelei.
Turi šunelis ir kitą Teresei patinkančią būdo savybę: vos išgirdęs pirmuosius dainos "Bitute, pilkoji, iš kur medų nešioji" garsus, tuoj užvertęs galvelę pradeda pratisai staugti, tarsi pritardamas šeimininkei. Teresė paaiškino, kad šuniukui visai nesvarbu, apie ką dainuojama - apie bites ar apie meilę - jis vis vien pritaria. Net ir vaikams, kuriuos Teresė moko namuose giesmių. Tiesa, tuomet Pipiras uždaromas į gretimą kambarį, tačiau ir iš ten mažųjų giedorių ausis pasiekia keturkojo dainininko balsas. Pipiras, nors ir įpusėjęs savo šunišką amžių, nėra sirgęs jokia rimta liga. Skiepiju jį tik nuo pasiutligės, o nuo kitų ligų jį saugo tai, kad jis yra eilinis nelepus kiemsargis. Be to, jis mėgsta kartu su manimi po pietų valandėlę nusnausti ant sofos, o paskui - pasivaikščioti. Netručynu aš jo jokiomis tabletėmis ir griežtais tabu, išskyrus rujos metą, kai laikau jį namuose, kad nepamestų galvos ir takelio į namus dėl kokios nors kalaitės. Antraip prarasčiau nuostabų keturkojį draugą, praskaidrinantį vienišą mano gyvenimą, - sakė Teresė.
J.Basanavičiaus dogas
Garsusis Teresės giminaitis Jonas Basanavičius taip pat laikė šunį. Apie tai rašė Adolfas Nezabitauskis knygoje Jonas Basanavičius.
Didelį dogų veislės šunį J.Basanavičius įsigijo po to, kai į jo gyvybę Lom Palankoje (Bulgarija), kur dirbo gydytoju, pasikėsino tūlas A.Manuilovas. Mat lietuvis gydytojas buvo klaidingai palaikytas rusų politikos šalininku. J.Basanavičius buvo sunkiai sužeistas dviem šūviais, du mėnesius gydėsi Vienoje. Viena iš dviejų kulkų nebuvo surasta ir J.Basanavičius vėliau ją laikė jį kamavusių ligų priežastimi.
Po šio pasikėsinimo būsimasis mūsų tautos patriarchas nusipirko ne tik stiprią lazdą, bet ir didelį dogą, matyt, tikėdamasis ateityje apsiginti nuo panašių į A.Manuilovą užpuolikų. Rašoma, kad po jaunutės J.Basanavičiaus žmonos mirties dogas liko ne tik sargu, bet ir tapo artimas skaudžią netektį patyrusio gydytojo bičiulis. Deja, ištikimo keturkojo draugo J.Basanavičius neteko - šunį kažkas nunuodijo. Tad neatsitiktinai J.Basanavičius savo gyvenimą Lom Palankoje vadino "Mano Golgota".