Kelionės į Lenzburgą užrašai

2007 08 14, antradienis, 17:25
Jau dešimt ar penkiolika minučių stovime neaišku kokio ilgio kamštyje netoli Zambrovo. Iki Varšuvos liko 117 km. Ech, pagaliau - mus praleidžia geltona liemene apsivilkęs vaikinas su reguliuotojo lazdele. Pasirodo, kamštis susidarė prie remontuojamo tilto per upę, kurią nesunkiai galima peršokti.
2007 08 15, trečiadienis, 6:30
Užkandęs ankstyvų pusryčių iš spragintų kukurūzų ir šokoladinių ledų (pastarieji buvo tikrai skanūs), apsižvalgiau: mama miega, sesė bebaigianti valgyti ledus, o šie visai ištirpę ir tuoj nuvarvės jai ant kelių. Ursa savo narve, kurie kelionėje atstoja saugius "namus", kažką sapnuoja ir spardosi. Ant narvo, kurį naudojame vietoje stalo, gerokai padaugėjo daiktų: prie maisto krepšio, kavos termoso, mamos ir sesės rankinių bei mano knygos prisidėjo nebaigtas kukurūzų maišelis, išvyniotas miegmaišis, sesės bliuzonas ir mamos striukė, kurią aš ištraukiau iš viršutinės lentynos, kai pasidarė šalta. Didieji šunys ramiai parpia. Lango atspindyje matyti šviečiantis nešiojamojo kompiuterio ekranas. GPS rodo, kad iki Vokietijos sienos liko ne taip jau ir daug .
Vakar atvažiavę į Varšuvą, po ją klaidžiojome gerą pusvalandį, kol suradome degalinę, kurioje mūsų laukė Agnieška, mėlynų ir juodų dogų veislyno "Modry Efekt" (žydras efektas) šeimininkė. Užsukome į svečius, išgėrėm arbatos, suvalgėm atsivežtą šakotį ir patraukėme vakarieniauti į restoraną. Restoranas buvo gana prašmatnus, tačiau - deja - buvome vieninteliai jo lankytojai. O buvo tik dešimta valanda vakaro. Beje, tokiu metu ištuštėjo ir Varšuva: penkių juostų gatve pravažiuodavo vos vienas kitas automobilis.
2007 08 15, trečiadienis, 14:50
Ką tik stabtelėjome pakelės savitarnos restorane "AXXE". Nors žmonių buvo nemažai, laisvų vietų - kiek tik nori. Paimame vištienos su bulvėmis, kolos ir kavos tėvams. Lietuvišku įpročiu, "sumetėm", kad visa tai kainavo po 23 litus kiekvienam.
Nuvažiavome jau trečdalį kelio Vokietijoje, ir lygumas su begalėmis elektrinių vėjo jėgainių pakeitė kalvotos Bavarijos vietovės. Greitkelis vis dažniau vingiuoja, kyla ir leidžiasi. GPS rodo, kad pakilome į 500 m aukštį virš jūros lygio; maždaug tokiame ir likome. Retkarčiais dėl slėgio pokyčių užguldavo ausis. Nuvažiavus tiek kelio, į Vokietijos miestus vos pavykdavo užmesti akį. Vaizdą užstodavo metalinės, betoninės ar plastikinės nuo triukšmo saugančios sienos. Pralenkėme Lietuvos "furistą", kurio vilkikas buvo pažymėtas "Šiaurės vilko" atributika. Netgi taip toli nuo Lietuvos dar sutinkame tautiečių.
2007 08 16, ketvirtadienis, 2:00
Pagaliau mes vietoje! Atvykome! Tiesa, Lenzburge atsidūrėme prieš vidurnaktį, tačiau stadionas, kuriame vyks paroda, išnuomotas tik nuo devintos valandos ryto. Todėl teko ieškoti kitos vietos nakvynei. Keleto vietinių gyventojų ir merginos iš viešbučio "Krone" padedami, radome kempingą Tenvilyje. Atvykus į Tenvilio kempingą, mus pasitiko keistas mechanizmas su šlagbaumu. Veltui paspaudinėję vienintelį mygtuką ir supratę, kad aparatas reikalauja kortelės, sumišome. Aparatas kažką burbuliavo šveicariškai. Staiga iš administracijos pastato išlindo prancūzas, čia užsukęs tik įkrauti mobiliojo telefono baterijų. Jis draugiškai anglų kalba paaiškino, kad prie šlagbaumo reikia privažiuoti ir mygtuką paspausti pro mašinos langą, tada gausime bilietą. Sumokėti reikės išvažiuojant: tereikės į automatą, panašų į tuos, kurie parduoda gėrimus, įmesti kelias monetas. Pavargę statomės palapinę ir palaimingai krentame ant pripučiamų čiužinių.
2007 08 16, ketvirtadienis, 19:30
Aš ir Gedas buvome išėję į miestą pasivaikščioti. Miestelis nelabai didelis, todėl jame nieko įdomaus neradome. Pasukome link kalvos, ant kurios matėsi pilaitė. Kopti į 18% statumo kalną sunku, bet verta. Užlipę apėjome aplink pilaitę, pasidairėme į apylinkes bei pilies bokštelius, nežinia kaip besilaikančius ant vėjo išgraužtų uolų. Pamatę į viršų vedančius laiptelius, lipome į vidinį pilies kiemą, bet mus sustabdė vyriškis. Įeiti negalima - darbo laikas baigėsi. Nelabai nusivylę ir padarę keletą įdomių nuotraukų, grįžtame atgal į stadioną.
2007 08 17, penktadienis, 15:55
Vėl lankėmės pilyje. Šįkart jį buvo atidaryta, tad sumokėję po 8 frankus už vaiką ir po 10 už suaugusį užėjome į vidinį kiemą. Viduryje trykšta fontanėlis, o šalia jo auga nuostabaus grožio senas, gumbuotas, kiek pasviręs medis su keistai išsiraičiusiomis šakomis ir nepatikėsit - ant jų augančiomis pupeles primenančiomis ankštimis.
Ketvirtį kiemo užima nuostabus sodas su gėlėm, vejom, žemomis gyvatvorėmis ir kaipgi be dar vieno fontanėlio? Dar kieme stovi kažkoks privatus namas, į kurį mums nepavyko įsigauti. Riterių namas, kurį galima nuomoti konferencijoms ar puotoms, muziejus. Muziejuje - visa, kas susiję su viduramžiais: pradedant viduramžišku kambarių interjeru, baigiant ginklų ekspozicijų. Ir animacinis už grotų uždarytas drakonas, atgyjantis, kai įeini į kambarį.
Stadionas, kuriame apsigyvenome, pasirodė beesąs buvusių kareivinių palikimas. Dabar jame veikia hipodromas ir sporto salės.
2007 08 18, šeštadienis, 18:30
Uf! Šiandien buvo klubinė paroda. Tigriniams dogams turėjęs teisėjauti anglas neatvyko, taigi jiems teisėjavo ponas Naueris. Mielas devyniasdešimt ketverių diedukas. Tiesa, kiek lėtokas, apžiūri kiekvieną dogą atskirai ir tarp visų, papasakoja apie kiekvieną šunį publikai. Jis teisėjavo ir Lietuvoje, 2005-ųjų klubinėje parodoje.
Mūsų Harlis iš šešių buvo trečias, tačiau jo brolis tapo pirmuoju! Ursa nugalėjo vieną konkurentę, o Paloma liko antra ir gavo rezervinį CAC. Ulrikas ir Uma užėmė antrąsias vietas. Tornadas laimėjo „jaunimo čempioną“, o abu Dainoros šunys užėmė pirmas vietas. Kiara liko ketvirta, o Tichė neužėmė prizinių pozicijų.
2007 08 20, pirmadienis, 13:00
Atsiprašau, kad vakar nerašiau. Tiesiog tiek daug visko įvyko, kad net nebuvo kada prisėsti. Pradėsiu nuo vakarykštės dienos. Titulai, titulai Vakar beveik visi lietuvių šunys „gavo“ antrąsias ar trečiąsias vietas, išskyrus Dainoros Kadarką ir Aušros Penelopę. Pastaroji tapo visos parodos nugalėtoja! Nuoširdūs sveikinimai jai ir jos šeimininkei! Penelopė gavo milžinišką (o sakydamas ?“milžinišką“ ir turiu omenyje milžinišką) taurę ir keturis maišus pašaro. Taurė buvo tokia didžiulė, kad ją teko „pasodinti“ į priekinę keleivio sėdynę.
Parodai pasibaigus sausakimša kemperių ir palapinių aikštelė greitai ėmė tuštėti. Išsiaiškinę, kad kareivinės išnuomotos tik iki septintos valandos vakaro, nusprendėme: norime pamatyti daugiau Šveicarijos ir tikrai nevažiuosime naktį. Pasinaudojome savo „ryšiais“ ir gavome leidimą pernakvoti kareivinėse dar vieną naktį. Tiesa, likome tik mes ir Ričardas su Sonata. Praleidome linksmą vakarą su Aušra, Noigeliu, keletu kitų teisėjų, alum ir užkandžiais Tada ėjome miegoti, nes žinojome: septintą valandą ryto (aštuntą Lietuvos laiku) ateis atsiimti kareivinių rakto. Rytą atsikėlėme, išgėrėme kavos (fę, nekenčiu kavos) iš aparato, atidavėme raktą ir išvažiavome į mums rekomenduotą Liuzerną. Mus pakerėjo kalnų, kurių viršūnės slepiasi tirštuose debesyse, vaizdas. Nors mieste antros Lenzburgo pilies neradome, tačiau į ką pažiūrėti tikrai buvo. Beveik ant kiekvieno pastato - reljefinės skulptūros ar freskos. Ant vieno namo kampo šarvuotas angelas smeigia gulintį velnią ietimi, ant kito skeletas mirtis grasina peiliu žmogui. Per kelias valandas apžiūrėję visa, kas mus domino, ir prakeikę šveicariškas kavines, kurios atidaro nuo vienuoliktos, dvyliktos valandos ryto, patraukėme į kelią.
Sustoję kažkokiame miestelyje prieš pat Ciurichą, suvalgėme firminį (pasirinktinai: kiaulienos, vištienos, strutienos ar arklienos) kepsnį su kavinukės firminiu padažu ir fri-bulvytėmis ir pasukome Vokietijos link.
2007 08 21, antradienis, 15:45
Važiuojame per Lenkiją. Iki Varšuvos liko 40 km. Vakar pralėkėm visą Vokietiją ir, ten neradę kur pernakvoti, trečią nakties sustojome motelyje, tuoj už Vokietijos sienos. Sumokėję už kambarius, tiesiog griovome į lovas.
2007 08 22, trečiadienis, 00:30
Mes namie. Einu miegoti.
Vaidotas Mikelskas.