Lietuvos kinologų draugija

Antsnukiai problemų neišsprendė

Jeigu kur nors užsienyje pilietis vestųsi šunį su antsnukiu, iškart atkreiptų aplinkinių dėmesį. O užsegęs antsnukį retriveriui ar pudeliui, sulauktų gyvūnų globėjų protestų.

Mūsų krašte buvo atvirkščiai – nori pasivaikščioti su šunimi, pirmiausia ieškok antsnukio, imk kuo trumpesnį pavadį ir sliūkink ten, kur nė gyvos dvasios nematyti negirdėti. Taip buvo iki šių metų spalio 7-osios, kol sostinės savivaldybės Taryba įsiklausė į Lietuvos kinologų draugijos ir kitų visuomeninių organizacijų argumentus. Kinologų pozicija buvo paprasta ir aiški: ne šuo kaltas, kad atsitiko nelaimė, ne antsnukiai padeda spręsti gyvūnų auklėjimo ir šeimininkų atsakomybės problemas.

Dabar, palikę antsnukius dulkėti ant lentynos, šunų mylėtojai privalo įgyti visuomenės pasitikėjimą – dresuoti augintinius ir laikyti su jais socializacijos testus.

Šuo mieste

„Šuo mieste“, taip vadinasi testas, kurio metu tikrinamas šuns elgesys miesto sąlygomis. Išsamiau paaiškinti šio testo esmę paprašėme vilniečio dresuotojo Viktoro Avtuško. Daugiau kaip du dešimtmečius dresuojantis šunis kinologas sako, kad minėtas socializacijos testas nei lengvas, nei sunkus: „Lengvas tiems, kas dresuoja ir auklėja savo šunis, kas jaučia atsakomybę ir moko augintinį bendrojo klusnumo komandų. Tačiau socializacijos testas gali būti neįkandamas nedresuotiems, mažai auklėtiems šunims“.

Vilniaus mieste šunis testuos 4 kinologai: Livija Zizevskė, Neda Volkova, Igoris Avtuška ir Viktoras Avtuško. Pastarasis nuramino: „Dviračio neišradinėsime. Kaip įprasta, remsimės tradiciniu šuns socializacijos testu. Jau pats testo pavadinimas „Šuo mieste“ nusako jo esmę. Šuo turi paklusti komandoms nepaisydamas nei praeivių, nei dviratininkų, nei automobilių ar kitokių trukdžių. Šuo turi būti sutelkęs dėmesį į šeimininką. Jis turi ramiai išlaukti tam tikrą laiką paliktas vienas, atbėgti pakviestas, ramiai prasilenkti su praeiviais, kitais šunimis (testuojant būtinai dalyvauja ir „pašalinis“ šuo)“.

Dresuotojo nuomone, nedresuotas šuo testo neišlaikys, todėl gyvūnų savininkai pagal savo gyvenamąją vietą arba pasirinkę jiems priimtiną dresuotoją pirmiausia turi lankyti dresūros užsiėmimus, kurie taip pat vadinasi „Šuo mieste“.

Kaip vyks egzaminai, pasidomėjome Vilniaus šunų mylėtojų bendrijoje. Bendrijos atsakingoji sekretorė Natalija Avtuško sakė, kad laikantis testą šuo būtinai turi būti registruotas (mikroschema arba tatuiruotė). Suformavus 10 šunų grupę, numatytą dieną bus laikomas testas ir 3 metams išduodamas „socialaus šuns“ pažymėjimas. Egzamino kaina – 25 Lt. Neišlaikiusieji pasitobulins ir po kurio laiko vėl galės perlaikyti testą. Grupes formuos ir išsamią informaciją teiks Lietuvos kinologų draugija.

Socialus ir nesocialus

Šuns vieta jau seniai nebe prie būdos. Pagaliau jį atrišome! O atrišę turime prisiimti didesnę atsakomybę. Socialus arba asocialus,– sakome apie žmones. Šie žodžiai visiškai tinka ir mūsų augintiniams, o ypač gyvenantiems mieste.

Kokį šunį laikytume socialiu? LITEXPO rūmuose praėjusį savaitgalį vykusioje šunų parodoje užkalbinti gyvūnų mylėtojai šiuo klausimu buvo vieningi: socialus šuo yra prisitaikęs gyventi su žmogumi ir tarp žmonių. Ir visai nesvarbu, ar kaime, ar mieste jis gyvena.
Socialus šuo yra lengvai valdomas, vykdo komandas. Trumpiau sakant, niekam nekelia grėsmės. Socialus šuo neskalija paliktas vienas, yra stabilios psichikos. Išvestas į kiemą, nepersekioja kitų gyvūnų. Jis yra draugiškas žmonėms, gyvūnams ir visai aplinkai. Socialus šuo, gyvūnų mylėtojų nuomone, yra bendruomeniškas.

Įstatymo raidė

Pabaigoje belieka priminti įstatymo raidę – trumpą ištrauką iš naujųjų gyvūnų laikymo Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje taisyklių IV skyriaus:

25. Viešosiose vietose šunys gali būti vedžiojami be antsnukio, esant bent vienai iš šių sąlygų:

25.1. tam tikros veislės šunims antsnukiai nepritaikyti ar jų negamina;

25.2. šuo registruotas Vilniaus mieste ir kompetentinga įstaiga ar organizacija (Lietuvos kinologų draugija) yra išdavusi pažymėjimą, liudijantį apie šio šuns sėkmingai išlaikytą šuns socializacijos testą.

Taigi įstatymai gyvūnų augintojams tapo palankesni, nors visų problemų, be abejo, neišsprendžia. Sostinės gyventojai vis dar priversti laviruoti tarp taisyklių, varžančių augintinių laisvę (laisvai pabėgioti bet kur nepaleisi, į paplūdimį ar skverą nenusivesi), o gyvūnai nori ir jiems būtina išeikvoti per dieną susikaupusią energiją. Seniūnijų suręstose šunų vedžiojimo aikštelėse nei judėjimo laisvės, nei tvarkos nerasi. Sako, Kauno mieste tėra vos viena tokia aikštelė...

Reikalavimai vedžioti šunis ten, kur nėra žmonių, taip pat skamba absurdiškai. Kaip šuo taps socialus ir nebijos arba nepuldinės žmonių, jeigu jam bus draudžiama bendrauti su žmonėmis? Tik su mumis bendraudami jie ir tampa socialūs.