Gerbiu vokiečių dogus už jų išdidumą, kantrybę ir sugebėjimą prisitaikyti prie vis labiau ir sparčiau kintančios aplinkos. Gerbiu juos už tai, kad nesvarbu kur ir kaip aš gyvenčiau jie sugeba laimingi būti šalia manęs. Kaip niekas kitas jie pasiruošę keliauti nors ir į pasaulio kraštą kad tik būtų kartu.
2003 - 2004 metais mano gyvenimas pavirto ilga ir nesibaigiančia kelione. Traukiniai, lėktuvai, viešbučiai ir vis kitos Europos šalys. Atrodytų ne pats tinkamiausias laikas ir sąlygos laikyti ir veisti šunis. Sutinku. Tačiau per tuos metus dar labiau pajutau, kodėl ir kam laikau vokiečių dogus. Šie šunys gyvenimo palydovai, visa savo esybe siekiantys kuo arčiau ir ilgiau būti šalia savo žmogaus. Jie neprisiriša prie namų ar savo guolio, jie prisiriša prie žmogaus.
Ir nors daug kas man sakė: palik šunis Lietuvoje, jiems ten bus geriau kur jie įpratę gyventi. Su nerimu pasiėmiau juos į kelione, o dabar galiu drąsiai teigti: šuniui gera ten, kur jo žmogus, o namai ir namų ilgesys yra svarbesni žmogui.
Kol kas nežinau ir dar neradau tikslaus paaiškinimo, kas taip stipriai žmogų sieja su gyvūnais, tačiau tas ryšys yra per daug stiprus, kad nieko dėl jų nedarytum. Vien gyventi su vokiečių dogais, juos veisti man neužtenka. Veisėjas turi žinoti daug daugiau nei veislės standartas, veislei keliami reikalavimai, nes veisėjų rankose yra pati veislė. Ne teisėjai ar parodos apsprendžia veislės likimą, o mes veisėjai. Juk mes kuriame veislę. O tai kūrybai galioja tik standarte nurodytos taisyklės. Visa kita yra tik mūsų pačių pasirinkimas ir išmanymas, tačiau nereikėtų pamiršti, kad mes kuriame gyvybę. Gyvybę, kuri užkoduojama genuose ir lieka ateities kartoms. Gyvendama ir studijuodama gyvūnų psichologiją Europoje, turiu galimybę tiesiogiai susipažinti su vokiečių dogams iškilusiomis problemomis. Galiu tik džiaugtis , kad, kol kas, mes mažoje savų lietuviškų vokiečių dogų populiacijoje, tokių didelių ir grėsmingų veislei problemų , kaip kitose Europos šalyse, neturime. Tačiau, dar kartą sakau: kol kas. Nes mes per maži, mūsų vokiečių dogų skaičius Lietuvoje yra per mažas, kad atsispirtume rimtoms problemoms. Lietuvos vokiečių dogų populiacijai yra grėsmingos ir mažos mūsų veisėjų klaidos. Be to, važiuodami kergti kalių ar importuodami iš Europos patinus turėtume visada pagalvoti: ar tai ne žalinga mūsų jau turimų Lietuvoje vokiečių dogų genofondui.
Lietuvoje turimų ir pas mus išveistų vokiečių dogų anatomija, bei fenotipui keliami reikalavimai atitinka veislės standartą. Mes galime ir konkuruojame su kitose šalyse išveistais vokiečių dogais. Tačiau tai ką turime ir ką sukūrėme patys turime patys ir vertinti bei saugoti. Ieškant poravimui partnerių Lietuvos vokiečių dogams, turime daugiau dėmesio kreipti ne tik į išvaizdą, bet ir sveikatos stovį. Būtina pasidomėti ir linijų genofondu: kokias ir kokiu procentu paveldimos ligos, sveikatos sutrikimai, netinkamas charakteris ar temperamentas. Viskas, net ir smulkiausi defektai perduodami palikuonims, o palikuonys tai perduos vokiečių dogų „ ateičiai“.

Veisimo žmogus negali visiškai valdyti. Kartais „nesėkmės“ ar atsitiktinumo negalima nuspėti, nes gamta kartais stipresnė nei žmogaus protas. Tačiau žinant apie gręsiančią riziką galima jos vengti.
Šiandienos Lietuvos veisėjams nebereikia išradinėti naujovių. Šalia mūsų šalys, kuriose vokiečių dogai veisiamas yra jau šimtmečių tradicija. Mums lieka tik pasirinkti teisingą veisimo kelią.
Mokytis visada geriau iš svetimų nei iš savų klaidų. Aš norėčiau palinkėti sau ir kitiems kuo rečiau suklysti.
P.s.: Klysti yra žmogiška. Visiškai neklysti, reiškia nieko neveikti... Tai ,žinoma, lengviausias bet neįdomiausias kelias. Todėl apie pastebėtas klaidas ar su rimtais pasiūlymais kreiptis adresu:

Su meile ir pagarba
Aušra Bakšytė
ausra.margenis@bluemail.ch
Klaipėdos 124-27, Panevėžys, Lietuva
Arba telefonais: + 41 797971050, + 370 68681642