GD / Straipsniai / Kvailų šunų yra mažiau negu kvailų žmonių

Kvailų šunų yra mažiau negu kvailų žmonių

Susidarė toks įspūdis, kad praėjusią savaitę išgarsėjusi klaipėdiečių šeima atliko eksperimentą - močiutę, kūdikį ir kovinį šunį paliko pagyventi trise ir pažiūrėjo, kas iš to išeis. Iš to išėjo tragedija. Tučtuojau buvo apkaltinti visų Lietuvos žmonių šunys. Spaudoje, kaip ir pridera, iškart sumirgėjo antraštės "mirtinai pavojingi", "baisiausieji žmonių draugai" ir daugybė panašių. Visi vieningai puolė į isteriją - uždrausti, naikinti… Gaudyti ir šaudyti. Pasiektas aukštas pamišimo laipsnis. Niekas nemąstė, kad koviniai šunys yra žmogaus proto ir valios kūrinys, o ne kažkokie monstrai, staiga atėję iš miškų ir užpuolę vaikus. Niekas nekalbėjo, kad auklėti reikėtų žmones, turinčius šunų, o ne vieningai nusiteikti prieš keturkojus. Nuo akmens amžiaus prijaukinti šunys gyvena su žmogumi ir, be jokių abejonių, gyvens toliau.

Jokie Seimo įstatymai - tuos laikyti, o tuos uždrausti – ne panacėja.
Mano pašnekovas medžiotojas ir šunų mokytojas Aleksandras Kuleša sako: "Jeigu šeimininkas silpnesnis ir kvailesnis už savo šunį, šuo paims valdžią, o šeimininkas taps jo vergu. Paklusnumas šeimininkui - būtina augintinio savybė. Kovinis šuo yra ginklas, o nemokantis su juo apsieiti, žinoma, gali ir nusišauti. Dėl blogos šuns elgsenos visada kaltas tik šeimininkas. Tas Klaipėdos tragedijos herojus, kovinis šuo, panašu, buvo paliktas iš viso be šeimininko, o močiutė palikta su šuniu, matyt, neturėjo jam jokios valdžios. Nebuvo jo autoritetas, ir šuo darė, ką norėjo".

Medžioklės aistros

Aišku, aš atėjau į svečius ne pas Flintą, o pas jo šeimininką. Kas gi eina į svečius pas šunį? Ir dar nepažįstamą... Bet jo kilni išvaizda, judesių grakštumas ir netgi, sakyčiau, elgsenos koketiškumas mane visiškai pavergė - aš taip ir prasižavėjau juo kelias valandas be sustojimo. Ir neprailgo. Ir suėsti jis manęs nenorėjo. Norėjo pasidėti savo sunkų snukį ant mano kelio ir taip rymoti. "Koks tu dailus, Flintai, - sakiau jam. - Kaip kokia balerina…" O jis, primerkęs akis, kuriose žiburiuoja patirtis, nedrumsčiama ramybė ir išmintis, ima ir pademonstruoja man grakštų "špagatą" ant parketo. Grožėkis. Negaila. Štai, koks aš. "Jau pasirodyti tai jis sugeba, - sako Flinto šeimininkas A.Kuleša. - Puikiai pajaučia, kada ir kas juo grožisi, moka savo gerbėjus sužavėti". To mokėjimo žavėti įrodymai nebetelpa į didelę kvadratinę dėžę - krūvos medalių už įvairiausius laimėjimus pasaulinėse grožio parodose ir lauko bandymų varžybose. Flintas čempionų čempionas. Šeimininkas sako seniai pametęs medalių skaičių. Flintas irgi prieina ir įmerkia nosį į dėžę su medaliais. Paskui paniekinamai nusisuka. "Kokie niekai, - turbūt pamano jis. - Argi tai svarbiausia? Štai slankų medžioklė… Tai bent daiktas".
Jo šeimininkui Aleksandrui ir jo kurtsharui (vokiečių trumpaplaukių paukštinių šunų veislė) Flintui užvis gražiausia ir įdomiausia gyvenime yra medžioklė. Jeigu Aleksandras netyčia paima į rankas termosą, kurį visada ima į medžioklę, arba, neduok Dieve, šautuvą, Flintas lipa ant sienų - greičiau, greičiau… Jo ir vardas, išvertus iš vokiečių kalbos, reiškia ne ką kitą, o šautuvą. "Kartais kalbu su draugais apie rengimąsi medžioklėn telefonu, o jis kaip mat nugirsta ir prisistato, - pasakoja Aleksandras. - Žiūri į akis, trypčioja. Neranda ramybės iš nekantrumo, liuoksi per kambarius".
Tegul psichologai įrodinėja, kad telepatinis minčių perdavimas žmogaus žmogui dar nėra aiškus, tuo tarpu žmogaus minčių perdavimas šuniui jau ne kartą buvo įrodytas. Kiekvienas žmogus, kuris myli savo šunį, žino, kad šuo moka skaityti savo šeimininko mintis, jaučia nuotaiką, numato sprendimus. Šuo žino, kada jis nepageidaujamas, ir ištisas valandas laukia, kol jau bus galima prisliūkinti ir pagaliau padėti galvą šeimininkui ant kelių: "Nesisielok, aš esu su tavimi"...
Medžioklėje svarbiausias Flinto darbas - rasti nušautą žvėrį ar paukštį ir atnešti šeimininkui. Jo šeimininkas - Lietuvos medžioklinių paukštinių šunų mėgėjų klubo pirmininkas. Tai kam, jeigu ne Flintui būti medžioklėje geriausiam iš geriausių? Žinoti tobulai medžioklės meną ir paslaptis? Jis ir žino. "Medžiotojai ne žudikai, - šypsosi A.Kuleša. - Medžiotojai - tai poetai. Visai nesvarbu, sumedžiojai ką ar nieko. Svarbu gamta, ypatinga nuotaika, bendravimas. Kaip nupasakoti grožį? Tarkim, gražaus šūvio - paukštis ar žvėris neprivalo kankintis, jeigu pataikei, jis turi mirti akimirksniu.
Negarbinga nušauti paukštį, vaikštantį žeme ar plaukiantį - medžiotojo garbės kodeksas leidžia šauti tik į skrendantį paukštį. Be to, paukštis ar žvėris visada turi šansą pasprukti. Tie, kurie nušauna pririštą šerną arba papjauna jį peiliu, - nėra medžiotojai. Jie iš tiesų yra žudikai".
Matyt, ir medžioklinis šuo yra truputį poetas. Medžiokliniam šuniui nevalia sudraskyti žvėrį ar paukštį - toks šuo medžiotojui būtų tikra nelaimė ir jis jo atsisakytų. Jau nekalbu apie elgesį su žmonėmis… Pasak A.Kulešos, Flintas per visą savo dešimties metų gyvenimą nė karto nėra grybštelėjęs žmogui.

Komentarai

Norėdami komentuoti, turite prisijungti su savo vardu arba užsiregistruoti .