Šiandieninio dogo tėvynė - Vokietija, tačiau jo protėviai siekia net laikus prieš mūsų erą. Yra kelios dogų kilmės versijos. Viena iš jų teigia, kad dogai - Molosijos šunų, gyvenusių senovės Graikijoje, palikuonys. Molosai kildinami iš Tibeto mastifų, kuriuos romėnai naudojo kovoms ir rūmų apsaugai. Romėnams užkariaujant Europą, šie šunys plito ir įtakojo naujų veislių atsiradimą. Vienu iš tokių palikuonių galėtų būti Italijos mastinas. Istoriniuose šaltiniuose randama žinių apie keltų dogus. Anglų mastifai pratęsė dogų šeimos vystymąsi. Maždaug nuo XVII amžiaus pradėjo keistis dogų paskirtis: iš medžioklinių ir kovinių šunų jie tapo dvariškių, didikų palydovais žygiuose ir iškylose. Kito dogų išvaizda ir pavadinimas ("mastiff", "Greate Dane", "allaunt"). Iš dogų kildinami prancūzų buldogai, Stafordšyro terjerai, rotveileriai, Bordo dogai, Argentinos dogai, senbernarai, niūfaundlendai ir daugelis kitų veislių.
Praėjusiame amžiuje dogais ypač susidomėta Vokietijoje, kur jie buvo tobulinami ir puoselėjami, kol įgavo šių dienų pavidalą. 1878 metais dogas pripažintas nacionaline Vokietijos šunų veisle ir pavadintas vokiečių dogu. Jis imponavo savo išvaizda, dydžiu, jėga, išvystytu intelektu, gražiais ir lengvais judesiais ir dar daugeliu kitų puikių savybių, kurios atnešė jam pasaulinį pripažinimą.

Iš kairės: čempionai ADEVLIN ORESTAS ir AGRIA IPULSE iš "Armados" veislyno (sav. D.Sudeikienė)

Labai gaila, bet jokiuose rašytiniuose šaltinuose neužfiksuota dogų veislės vystymosi raida Lietuvoje. Be abejo, ši veislė patyrė įvairius pakilimus ir nuopuolius, kuriuos lėmė politiniai ir socialiniai faktoriai. Sovietiniais laikais laisvos ir aristokratiškos prigimties šunį buvo mėginama paversti darbiniu, apsaugos ar net koviniu šunimi, dėl ko nukrypo nuo europinio dogo eksterjero ir charakterio vystymasis. Tik atsiradus kinologijai Lietuvoje, pradėta daugiau domėtis dogo kaip veislės vystymusi, veisimu ir puoselėjimu.

Veislės standartas Lietuvoje ilgai orientavosi į rytietišką (sovietinį), o ne vakarietišką tipą. Ir tik 1995 metais įsteigus Lietuvos dogų savininkų klubą "Apolonas", prasidėjo perversmas. Klubas buvo įsteigtas ne formaliai, jis suvienijo žmones, puikiai pažįstančius šią veislę, siekiančius tobulinti ir puoselėti ją, besidominčius naujovėmis, mokslo pasiekimais ir ilgamete kolegų patirtimi visame pasaulyje, ypač Europoje. Svarbiausia, kad klubas atviras ne tik šios srities "asams", bet kiekvienam, besidominčiam dogais, norinčiam gauti rūpimą informaciją ar ketinančiam įsigyti dogų veislės šuniuką. Kasmet klubas organizuoja po vieną specializuotą parodą, kuriai teisėjauti kviečiami aukščiausios kategorijos teisėjai "dogininkai" iš visos Europos.

Jeigu jūs dar neturite dogo, tačiau pamačius tokį šunį virpa širdis, ateikite nors į vieną parodą ir jus pakerės lengvai ir elegantiškai bėgantis dogas, kurio didingoje išvaizdoje nėra jokio grubumo, nerangumo, būdingo daugeliui didžiųjų veislių. Pažvelkite į skvarbias ir protingas akis, išdidžiai stebinčias aplinką, ir pajusite jo nenugalimą vidinę jėgą. Dogo charakteris įdomus ir įvairiapusis. Tai sportiškas šuo - kompanionas, drąsus, atkaklus, ryžtingas. Jis santūriai reiškia savo emocijas. Ekstremaliomis sąlygomis arba neteisingai auklėtas dogas gali būti agresyvus, tačiau tai ne įgimtos, o išugdytos savybės. Augant dogo chrakteris formuojasi ir keičiasi - šuo susipažįsta su aplinka ir stengiasi prie jos prisitaikyti. Vėlus brendimas ir sandaros tipas sąlygoja tam tikrus charakterio ypatumus.

GRANDA nuo Gražučių (sav. V.Vosliūtė). LTU JN, CAC.
Masyvūs, kaulingi dogai auga lėčiau ir bręsta vėliau. Jie ramūs, draugiški, lengvai prisitaiko prie kitų šunų, ne individualistai. Pati didžiausia bausmė, gal net nelaimė dogui yra vienatvė ir ilgesys. Jis tik tada tikrasis dogas, kai mylimas, reikalingas šeimos narys. Niekada nenuskriaus vaikų, nebent tik iš neatsargumo suduos jiems savo stipria uodega, kuri, beje, kartais puikiai "panaudojama" nušluoti nuo stalo kokią vazelę ar niekutį.

Dogo dresūra nesudėtinga, bet subtili. Ji reikalauja didelės kantrybės ir puikaus kontakto su šunimi. Reikia nepamiršti, kad dogas aristokratiškai jautrus, jam nepriimtinas smurtas ar jėga, bet būtinas šeimininko autoritetas ir bekompromisė valdžia. Jis gerbia ir klauso tik stipresnio už save šeimininko, o kitus šeimos narius paprasčiausiai myli protinga, atsidavusia meile. Dogas - vienas iš nedaugelio šunų (tenepyksta kitų veislių gerbėjai), kalbančių žvilgsniu ir gyvenančių šeimininko nuotaika. Jis neišduos dėl skanesnio kąsnelio ar šiltesnės vietelės. Norint jį išauginti sveiką ir protingą, reikia ne tik pinigų (kaip mano daugelis), bet ir žinių, laiko ir pasišventimo. Būtina puikiai išmanyti veislės standartą, jo privalumus ir trūkumus, nepervertinti savo žinių ir patirties, ypač jei jos trūksta. Dogo auginimas - investicija į turtą, kuris labai brangus, gal net neįkainojamas.

Mes jau galime didžiuotis puikiais dogų atstovais, garsinančiais Lietuvą ne tik Pabaltijo, bet ir Europos šunų parodose. Jaunas, bet labai perspektyvus, aukščiausios klasės reproduktorius "Armados" veislyno marmuriškas dogas Adevlin Orestes (sav. D.Sudeikienė) iš Kauno jau turi tarptautinio čempiono titulą, yra gavęs aukščiausius įvertinimus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje, puikiai įvertintas ir 1997 metų Čempionų čempionate Bazelyje. Visai neseniai jis pelnė veislės nugalėtojo titulą specializuotoje parodoje Peterburge. To paties veislyno marmuriška kalytė Agria Impulse - Lietuvos čempionė, iškovojusi daug titulų ir jau sulaukusi perspektyvių palikuonių. Nemažą veisėjų susidomėjimą kelia perspektyvi ir jauna Lietuvos šunų čempionė ŠIRLIS iz Korolevskogo zamka ("Kantatos" veislynas), pilkos spalvos dogai (veislynas "Iš Degsnės maumedyno") - Lietuvos jaunimo čempionė FOREL ir jaunas atvežtinis patinas MYLORD v. GROBENWALD Rusijoje, specializuotoje parodoje pelnęs CAC, BOB, klubo nugalėtojo titulus.

Galima džiaugtis, kad Lietuvoje vis labiau domimasi dogais, tad patariame įsigyti šios veislės šuniuką, paįvairinti ir praturtinti savo gyvenimą tikru draugu. Pamąstykite ir ateikite į Lietuvos dogų savininkų klubą Kaune, A.Mickevičiaus gatvėje, 56 name.

SUTRUMPINTAS STANDARTAS
Bendras apibūdinimas: kūno, jėgos ir elegancijos harmonija, labai proporcingo sudėjimo, išraiškinga galva. Kūnas "kvadratiškas", t.y. kūno ilgis lygus aukščiui ties ketera. Kalės gali būti truputį ilgesnio kūno. Patinų ūgis ties ketera - ne mažesnis kaip 80 cm, kalių - ne mažesnis kaip 72 cm.
Charakteris draugiškas, nuoširdus, santūrus su nepažįstamais, pasitikintis savimi, supratingas, neagresyvus.
Galva: proporcinga ir harmoninga su kūnu, ilga, išraiškinga. Atstumas nuo pakaušio gumburo iki perėjimo iš kaktos į snukį lygus atstumui nuo perėjimo iki nosies galiuko. Minėtas perėjimas ryškus, galvos ir snukio viršutinės linijos lygiagrečios. Žiūrint iš priekio, galva siaura, o nosis plati, skruostikauliai atsikišę.
Snukis: stačiakampis, lūpos nukarę, apatinis jų kampas ryškus. Žandikauliai platūs, sankanda žirkliška, 42 dantys.
Nosis: juodų, tigrinių ir rudų dogų turi būti juoda. Tik marmuriškų dogų nosis gali būti pigmentuota arba rožinio atspalvio, o pilkų - pilka.
Akys: vidutinio dydžio, kuo tamsesnės, pilkų šunų gali būti šviesesnės, marmuriškų - net skirtingų spalvų.
Ausys: vidutinės, priekiniai kraštai prigludę prie skruostų (jei ausys netrumpintos).
Kaklas: ilgas, į viršų siaurėjantis, išlenkta sprando linija.
Eisena: harmoninga, lengvai spyruokliuojanti.
Plaukai: labai trumpi, blizgantys.
Kailio spalva: juoda, ruda, tigriška, marmuriška ir pilka. Tigro kailio ir rudiems šunims būtinas juodas snukis (kaukė), baltos dėmės nepageidautinos. Marmuriškų dogų pagrindinė kailio spalva visiškai balta, lopai juodos spalvos, pilki arba rusvi lopai nepageidautini.
Galūnės: kaulėtos, tiesios, letenos suglaustos, nagai tamsūs, gerai išsivystę galūnių kampai.
Kūnas: nugara tiesi, nežymiai žemėjanti uodegos link. Krūtinė plati, apatinė jos linija siekia priekinių kojų alkūnes. Pilvas įtrauktas, strėnos raumeningos.
Trūkumai: agresyvumas, bailumas, "perkirsta" nosis, balti lopai ant rudo ir tigriško kailio, juodi lopai ant pilko kailio. Neišsivysčiusios sėklidės arba jų iš viso nėra.

Aliaus Konopliovo nuotr.