Į automobilį nelipo

Būsimasis teisininkas R.Sarkisovas, su drauge vėlų vakarą važiuodamas pro Turžėnus, šalikelėje pastebėjo vos velkantį užpakalines kojas didelį šunį. Jauni žmonės nutarė jam padėti, tačiau šuo, kankinamas skausmo, nesileido įkeliamas į automobilį. Romanas nepatingėjo nuvažiuoti iki Jonavos nupirkti nelaimėliui ėsti, tačiau ir antras mėginimas įkelti gyvūną į automobilį buvo nesėkmingas. Tad paliko jį miške nakčiai. „Grįždamas namo paskambinau į „Nuarą“ ir paprašiau paimti šunį. Telefonu atsiliepęs vyras pažadėjo paimti šunį ryte.

Perspėjo, kad tai kainuos 200 litų. Kai pasiteiravau, kodėl taip brangiai, paaiškino, kad tiek kainuos kelionė už miesto ribų ir kitos būtinos paslaugos. Kadangi buvo gaila besikankinančio gyvūno, sutikau mokėti“, – pasakojo R.Sarkisovas.

Paprašė nuvežti kitur

Ryte „Nuaro“ furgonas pasirodė sutartu laiku. Jį vairavęs vyras mėgino kilpa pagauti sužalotą šunį, tačiau visos pastangos buvo nesėkmingos.

„Pats sugavau šunį. Buvo nejauku cypiantį iš skausmo gyvūną guldyti ant plikų furgono grindų. Automobilyje nebuvo nei jokio patiesalo, nei jokios specialios įrangos, nors telefonu buvau pranešęs, kad gali būti sužalotas šuns stuburas, – prisiminė R.Sarkisovas. – Blogos nuojautos apimtas paprašiau sužeistą šunį vežti ne į „Nuarą“, o į gyvūnų gydyklą „Kaivana“, kur, žinojau, dirba jautrūs gydytojai.

Atvykus prie gydyklos „Nuaro“ atstovas paprašė 200 litų, nors visą atsakomybę už šuns gydymą ir tolesnį jo likimą prisiėmė R.Sarkisovas.

„Pateikęs duomenis apie save, pasirašiau man pateiktą prašymą dėl gyvūno atidavimo, sumokėjau pinigus. Tuomet buvau per daug susijaudinęs, kad tyrinėčiau įrašus dokumente – tik vėliau pastebėjau, kad jame trūksta „Nuaro“ darbuotojo pavardės, parašo, už paslaugą sumokėtos sumos“, – kalbėjo būsimasis teisininkas, rodydamas dokumentą.

Taikstosi su monopolininku

Kadangi bendrovės „Nuaras“ vadovė Jurgita Gustaitienė neatsakė į mobiliojo telefono skambučius, o administratorė atsisakė kalbėti, atsakymų į iškilusius klausimus ieškojome Kauno rajono savivaldybėje.

Ekologė Giedrė Juknienė paaiškino, kad rajono savivaldybės administracija yra sudariusi sutartį su J.Gustaitienės bendrove „Nuaras“ dėl beglobių gyvūnų gaudymo, surinkimo, karantinavimo, eutanazijos ir globos paslaugų teikimo Kauno rajono seniūnijose.

Paaiškėjo, kad R.Sarkisovui nebūtų reikėję mokėti „Nuarui“ už pagalbą, jei apie keturkojį nelaimėlį būtų pranešęs seniūnijai.

Beje, be jos žinios „Nuaras“ rajone neturi teisės teikti paslaugų.

„Nuaro“ iškvietimas bet kuriai seniūnijai kainuoja beveik 300 litų, pridėjus šuns gaudymo, laikymo, karantinavimo, eutanazijos ir kitokias paslaugas, už vieną bedalį šunį gali tekti pakloti ir 700 litų.

„Savivaldybė priversta sutikti su „Nuaro“ įkainiais, nes šiai firmai priklauso tokių paslaugų monopolis Lietuvoje“, – aiškino G.Juknienė. Savivaldybės neturi teisės finansiškai padėti įmonėms, galinčioms pradėti teikti analogiškas „Nuaro“ paslaugoms.

Laukia naujo šeimininko

„Kaivanos“ gydytojai Stasys Vaicekauskas ir Rasa Valukonytė-Ciparienė suteikė R.Sarkisovo išgelbėtam šuniui visą būtiną medicininę pagalbą ir nepaėmė už tai nė lito.

Taip pat surado gyvūnų globos tarnybos „Pifas“ savanorę Ugnę Nedzinskaitę, kuri kelias savaites slaugė Reksę (taip ji pavadino išgelbėtą gyvūną).

„Tai nepaprastai draugiška jaunutė kalaitė, panaši į Rytų Europos aviganę. Ji labai tvarkinga, nors dar nedresuota ir net nežino, kaip reaguoti į kates“, – šypsojosi Ugnė, kuri pernai kartu su savo bendraminčiais, suradę šeimininkus, išgelbėjo nuo mirties 50 šunų ir 100 kačių.

Išgijusi Reksė dabar gyvena pas R.Sarkisovą, kuris tikisi, kad atsiras žmogus, norintis tapti jaunos kalaitės šeimininku. R.Sarkisovas laukia skambučių tel. 8 674 37 024.

----------------------------Pifas.org skelbimas-----------------------------
Vilkiukė Reksė laukia šeimininkų

2008 01 12 sulaukėme skambučio iš “Kaivanos“ veterinarinės klinikos, į kurią atkeliavo sužeista kalytė. Ją Karmėlavos miške radę žmonės manė, kad kalytei lūžęs stuburas, nes ji vilko užpakalines kojas. Tačiau paaiškėjo, kad viso labo, skilę dubens kaulai. Kaulai buvo atstatyti, tačiau, savaime suprantama, vaikščioti kalytei sekėsi sunkiai. O apie lipimą laiptais nė kalbos negalėjo būti. Reikėjo globėjo, gyvenančio nuosavam name, kad Reksei (taip ją pavadino radę žmonės) būtų lengviau išeiti į lauką. Taip kalytė atkeliavo pas GGT“Pifas“ savanorę Ugnę.
Reksė sparčiai sveiksta, dabar ji jau gan neblogai vaikšto, netgi bando pabėgėti. Pamažu atgauna reikiamą svorį (kalytė buvo labai sulysus). Nors ir nedresiruota – nemoka nei vienos komandos – Reksė labai tvarkinga, nė karto nepridarė kambaryje. Be to, kalytė labai imli, jau žino savo naująjį vardą ir atsišaukia. Paperka jos meilumas – tiesiog pasakiškai meilus šuo. Gavusi nors truputį dėmesio laižo rankas, veidą, džiaugiasi kiekviena kartu su žmogum praleista minute. Todėl tikimės, kad atsiras galintys skirti jai pakankamai dėmesio žmonės.
Reksė puikiai sutaria su katėm, kiek bijo svetimų šunų, tačiau tai nesunkiai ištaisoma pasitelkus šiek tiek kantrybės. Ji meili bendraudama tiek su tiek su vaikais, tiek su suaugusiais.