Articles

Kauno lauko kavinėse ir restoranuose laukiami tik vadinamuosius kišeninius šunelius auginantys svečiai. Didieji šunys - nesvarbu, kokių gerų manierų jie bebūtų -lieka atstumti. Kavinių šeimininkai ir vadybininkai tikina taip ginantys papietauti užsukusių, o neretai ir šunims alergiškų klientų interesus. Tačiau tokie įtikinėjimai šunų šeimininkų neguodžia. "Jaučiuosi diskriminuojama, nes beveik visur, kur žengsi, pristatyta ženklų, draudžiančių kartu su šunimi eit i į kavinės vidų. Nėra ko stebėtis, juk mes lietuviai - šuns vieta prie būdos! Bet man šunys - šeimos augintiniai ir ne žaislai, kad nešiočiausi juos rankinėje", - piktinosi škotų terjerų veislyno "Tikras bildukas" savininkė Jūratė Butkienė. Ji tikino negalinti suprasti, kodėl net tada, kai mieste vyksta šunų parodos, lydima savo augintinio, negali atsisėsti prie lauke stovinčio kavinės stalelio išgerti puodelio kavos. Kauno miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas Zenonas Girčys ir Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausia veterinarijos gydytoja-inspektorė Marija Bižokienė šiuo klausimu buvo kategoriški.

2007 08 14, antradienis, 15:50
"Na štai, pagaliau galiu pradėti rašyti: kelionėje iš Lietuvos į Šveicariją sustojome pirmojo poilsio. Tiesiog iš didelio kelio pasukome į žvyrkelį ir, pavažiavę porą šimtų metrų, sustojome. Išleidome ir palakinome šunis, o tada nusprendėme pasistiprinti. Sukrimtę po porą sumuštinių su kumpiu ir pomidorais, vėl patraukėme į kelią Prisimenu: bene labiausiai nustebino menki formalumai įvažiuojant į Lenkiją. Pasus teko rodyti tik vienoje sienos pusėje, o ir tai niekas netikrino nuotraukų. O Lenkijos pusėje pasieniečių "būdelės" išvis nebuvo. Štai ką reiškia Europos Sąjunga! "Anapus" atsidūrėme gana naująme, tačiau vingiuotame kelyje, vedančiame per kalvotą vietovę. Pirmas įspūdis: žolė kitoje "tvoros" pusėje tokia pat žalia Na gerai, gerai, tai buvo jau trečias ar ketvirtas įspūdis. Pirmieji - kiek prastesni.

KAIP ATSIRANDA MAŽI DOGUČIAI, arba KODĖL BARBORA KELIAVO ITALIJON
ŽURNALO "NUO - IKI" 2007 LIEPOS MĖN. NUMERYJE paskelbtoje publikacijoje rašoma apie bajorų, architektų Tauro ir Vitalijos Budzių šeimą. Nors tema apie "mėlyną kraują", vaikų auklėjimą ir genealogiją, publikacijoje nemažai vietos skirta ??� nepaprastai mažo dogučio atsiradimo istorijai. Spausdiname žurnalo"NUO - IKI" publikacijos ištrauką.
Bajoraitė, norėjusi viena apkeliauti pasaulį
Foto iš greatdane.lt archyvo

ANONSAS: žurnalo "Didysis šuo" artimiausiame numeryje (2007 Nr. 6/83) gyvūnų mylėtojai galės susipažinti su Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senato nario ir šios sąjungos Vilniaus krašto kanclerio, architekto Tauro Budzio šeima. Bajorų šeimos hobi- vokiečių dogų auginimas, dalyvavimas šunų parodose. Pateikiame sutrumpintą būsimos publikacijos versiją.

Be šuns gyvenimo neįsivaizduoju
Žurnalistė ir "Specialus agentas"
"Visą naktį rašiau: keletas štrichų būsimai knygelei apie molosinių šunų auginimą, straipsniukas vokiečių dogų mylėtojų portalui, žurnalistinis tyrimėlis dienraščiui - Mintys į kompiuterio langelį geriausiai gula naktimis. Kai didmiesčio monstras - triukšmas ir chaotiškas visuotinis lėkimas - išjungia savo pragarišką mašiną, pavyksta pasijusti dalimi labai gražaus ir harmoningo pasaulio. Pasaulio, kurį vieni linkę vadinti Visata, kiti- Dievo kūriniu, treti ??� Motina Gamta ??�

Šiandien buvome Panavėžyje svečiuose pas Aušrą, o grįždami užsukom į Ramygalos Stumbryną! Manau nėra ko tuščiai burną aušinti štai fotoreportažas :

KAUNO DIENA 2007 m. balandzio 17 d., antradienis Nr. 86 (18149)
Kauniečių namus pulkas jų keturkojų augintinių saugo labai originaliai
Ramunės ir Ryčio Mikelskų namų kieme saulės nutviekstoje užuovėjoje ant patiestų čiužinių snaudę keturių mėnesių tigriniai ir rudi vokiečių dogai tingiai pakėlė savo gražias galvas, išgirdę nepažįstamų žmonių žingsnius. Trys suaugę keturkojai, maždaug ponių arkliukų ūgio, pasitiko prie vartų nepažįstamus žmones draugiškai vizgindami uodegas. Dar trys rusvi dogiukai rimtais snukiais galando dygstančius dantis - graužė tamsios medinės tvorelės lenteles, nekreipdami jokio dėmesio į svečius.

Po vokiečių dogo į mano namus įžengs tik vokiečių dogas. Tai žinau tvirtai. Šios "taisyklės" laikosi ir būrelis mano draugų - šios veislės mylėtojų iš visos Lietuvos.
Dogas - šuo, kurio neįmanoma nemylėti, pamiršti ar iškeisti. Jei jis įžengė į žmogaus namus, visiems laikams užkariaus šeimininko širdį, nepalikdamas alternatyvos: vokiečių dogui žuvus ar mirus, ištuštėjusius namus ir skausmo išsekintą širdį pripildys tik kito, mažo dogučio šėliojimas.

KAUNO DIENA 2007 m. kovo 13 d., antradienis

Bene vienintelė Lietuvoje išlaikiusi garsiąją Basanavičių pavardę Teresė, kaip ir jos garsusis giminaitis Jonas Basanavičius, vertina šuns ištikimybę
Tautos patriarcho Jono Basanavičiaus brolio Vinco palikuonė Teresė Basanavičiūtė, gyvenanti Vilkaviškio rajone, Gutkaimyje, džiaugiasi jokių veislės požymių neturinčiu šuneliu Pipiru, o tiksliau, jo aistringu polinkiu pritarti dainuojantiems ir neapykanta neprašytiems svečiams. Įdomu, kad ir J.Basanavičius įsigijo didžiulį šunį tam, kad apsigintų nuo netikėto užpuolimo.

Susidarė toks įspūdis, kad praėjusią savaitę išgarsėjusi klaipėdiečių šeima atliko eksperimentą - močiutę, kūdikį ir kovinį šunį paliko pagyventi trise ir pažiūrėjo, kas iš to išeis. Iš to išėjo tragedija. Tučtuojau buvo apkaltinti visų Lietuvos žmonių šunys. Spaudoje, kaip ir pridera, iškart sumirgėjo antraštės "mirtinai pavojingi", "baisiausieji žmonių draugai" ir daugybė panašių. Visi vieningai puolė į isteriją - uždrausti, naikinti… Gaudyti ir šaudyti. Pasiektas aukštas pamišimo laipsnis. Niekas nemąstė, kad koviniai šunys yra žmogaus proto ir valios kūrinys, o ne kažkokie monstrai, staiga atėję iš miškų ir užpuolę vaikus. Niekas nekalbėjo, kad auklėti reikėtų žmones, turinčius šunų, o ne vieningai nusiteikti prieš keturkojus. Nuo akmens amžiaus prijaukinti šunys gyvena su žmogumi ir, be jokių abejonių, gyvens toliau.